• PLAUKIMAS VERKNE

Kaip Verknė pas Nemuną skubėjo – Tai buvo labai senai, kada upės ir ežerai, debesys ir vėjai, paukščiai ir medžiai kalbėjo žmonių kalba. Iš Dzūkijos ėmė tekėti skaidrioji Verknė. Ji buvo tokia graži, kad visi apie Verknužę kalbėję, visi ją mylėję. Pamilo gražiąją upelę ir Nemunas, kuris iškeliavo jos rankos prašyti. Nudžiugo Verknė ir tai sužinojusi dar linksmiau ėmė čiurlenti. Išgirdo tai Vilkokšnis, irgi Verknę mylėjęs, papirko kalnus, kad šie kelią Nemunui pastotų.Veltui plovė Nemunas stačius skardžius – jų įveikti negalėjo. Tik išraižė didžiulius vingius. Verknė sužinojusi mylimojo nedalią, liejo ašaras, prašė Vilkokšnį pasigailėti. Veltui. Tada sukaupė visas jėgas ir išsiveržė per Vilkokšnio vandenis. Sunerimęs Vilkokšnis pasikvietė į talką brolius Sienį, Negasčių ir seserį Navą. Jie sulaikė Verknę, bet audrai pakilus, jai pavyko pabėgti. Verknė, vis spartindama tėmkę, tebeskuba pas mylimąjį…

Kita legenda APIE DVI SESULES. Anot legendos, Verknė ir Strėva buvo jaunos ir išdykusios sesutės. Jos buvo girdėjusios daug gero apie upių tėvą Nemuną. Sutarė kartą pas jį nubėgti ir kartu lenktynes suruošti. Todėl išskubėjo į skirtingas puses – Strėva į šiaurę, Verknė į vakarus. Ilgai jos ieškojo kelio ir pagaliau išvargusios kartu įsikabino Nemunui į parankę…

imga0439